Tradiciškai savo pagrindinį maistą – duoną – mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų. Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų – gaisrų, vagysčių ligų…

Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau – į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtų…

O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Vairuotojai jos vežiojasi savo mašinose, jūreiviai – laivuose.

Penktadienį Šv. Agotos duona buvo šventinama Šiaulių miesto savivaldybės globos namuose.

Savarankiško gyvenimo namų gyventojai pasitikdami Heloviną entuziastingai pasinėrė į Helovino dekoracijų gamybą. Sukurtas tikras oranžinis Helovino miestelis, kuriame pilna raganų, vaiduokliukų, moliūgėlių, vorų su musytėmis ir kitų žavingųjų herojų.

Voratinklio nėrimas senjorams virto atpalaiduojančia veikla, o moliūgų drožinėjimas - kūrybingumo išraiška, kuri suteikė nenumaldomai pakylėtų emocijų, mat ryški moliūgo oranžinė spalva -  ištvermės ir stiprumo simbolis. 

Globos namuose pagrindinės Helovino šventės tradicijos - trinta moliūgų sriuba bei kvapnusis moliūgų pyragas, kurį kartu su gyventojais kepė Globos namų darbuotoja Reda. 

Pokštų ir juoko pas mus netrūksta, skanaudami rudens šventės skanėstus, užsidegėme žvakes ir rinkome šventės personažams vardus, kurdami pasaką apie raganaitę burtininkę.

Paskutines spalio dienomis cituojame Stanley Horowitz mintis „Žiema, yra graviūra, pavasaris kaip akvarelė, vasara kaip tapytas paveikslas, o ruduo - kaip visų laikų mozaika".

Nepajutome kaip ruduo jau įpusėjo, nors visai dar - geras oras ir ore kabantys voratinklių labirintai. Minėdamos Bobų vasaros šventę, Globos namų moterys pasipuošė gėlių rašto palaidinukėmis, padažė lūputes, dar iš paskutinių gėlių žiedų pasipuošė stalą ir uždainavo. O dainų grožis, o gražus spindesys aidėjo Globos namuose!

Padainavusios ir pasidalinusios kasdieniniais džiaugsmais, senjorės kartu su vadovėmis Ilona ir Natalija vaišinosi skaniu, dar karštu šokoladu užlietu obuoliu pyragu ir arbata.

Savarankiško gyvenimo namų senjorai kūrybinėse dirbtuvėse ''Laukų gėle, žole žalia'' ir vėl parodė, kad mus supantis pasaulis turi visą ryškiausių spalvų paletę yra nuostabus. Floristikos darbuose atgyjančios gėlės leidžia mėgautis nuostabiais reginiais, nes gėlės teikią džiaugsmą, kelią nuotaiką, energiją, kūrybiškumą, ugdo meile grožiui. Ši kompozicija papuošė dienos centro ,,Goda''' viešąsias erdves.